Visi norime, kad mūsų vaikai būtų drąsūs, ryžtingi ir pasitikintys savimi. Deja, kai kurie vaikai yra užsidarę, baikštūs nuo ankstyvos vaikystės, o vėliau, paauglystėje, įvairiausios nerimo formos ir emociniai sutrikimai gali tik sustiprėti. Įvairaus amžiaus vaikai gali bijoti skirtingų dalykų, svarbu, kad baimė neperaugtų į nuolatinį nerimą.
Dėl kokių priežasčių dažniausiai nerimą patiria 3–7 metų vaikai ir kaip padėti jį įveikti, kalbamės su Kauno Dainavos poliklinikos Jaunimo centro psichologe, programos „Didysis draugas“ vadove MONIKA MATONYTE, pristatančią leidyklos VAGA išleistą amerikiečių rašytojos Karen Young knygą „Ei, karžygy“, skirtą lavinti vaikų emocinį intelektą ir padėti susidoroti su juos kamuojančiu nerimu.
Kuo nerimas skiriasi nuo baimės? Ar tai natūrali emocija, būdinga bet kurio amžiaus vaikams?
Nerimas – tai vidinė reakcija į išorinį pavojų, sužeidimą, kurį suvokiame kaip tikrą be akivaizdžios priežasties, t. y. be tiesioginės grėsmės asmens saugumui ar gerovei. Jo metu mūsų migdolinis kūnas (smegenyse esanti ypatinga dalis, atsakinga už pirmapradžių emocijų – pykčio ir baimės atsiradimą) mobilizuojasi ir nori padėti mums greitai pabėgti nuo grėsmingai atrodančios situacijos. Baimė skiriasi nuo nerimo pirmiausia tuo, kad turi atpažįstamą ir tiesioginį ją sukeliantį stimulą – skausmą, stiprų garsą ir panašius dirgiklius. Veikiant baimės ir nerimo emocijai įsijungia skirtingos smegenų dalys. Ir bene svarbiausias skirtumas, jog nerimas gimsta, kai pastangos įveikti baimę žlunga – iš išorinės baimė tampa vidine. Kitaip sakant, nerimas vystosi iš baimės, tačiau šis jausmas būdingas visiems.
Dėl ko dažniausiai nerimauja ikimokyklinio amžiaus (3–7 m.) vaikai?
Ikimokyklinio amžiaus vaikams dažniausiai nerimas pasireiškia dėl baimės pasimesti, būti atskirtam nuo artimųjų ar jų netekti. Tokio amžiaus vaikams taip pat būdingos natūralios baimės, kurias gali kelti visi šie dalykai: tamsa, gyvūnai, atskyrimas nuo tėvų, triukšmas, „blogi“ žmonės, kūno sužeidimai (pvz., skiepai), antgamtinės būtybės (pvz., vaiduokliai, raganos), kaukės, griaustinis ir žaibai, pasilikimas vienam.
Kaip dažniausiai tokio amžiaus vaikai išreiškia nerimą: jį slopina, užsidaro savyje ar priešingai, verkia, pyksta, rėkia ir pan.?
Vaikų nerimo požymiai gali būti išreiškiami skirtingai, svarbiausia yra pastebėti vaiko charakterio ir elgesio pokyčius. Kai kurie vaikai gali grįžti prie kūdikiško elgesio, pavyzdžiui, laikyti nykštį burnoje ar šlapintis lovoje, gali atsirasti tikas, mikčiojimas. Kiti vaikai nerimo keliamą stresą išreiškia susierzinimo priepuoliais ar pykčiu, tarp berniukų toks išraiškos būdas gali pasitaikyti dažniau.
Ar galima įžvelgti skirtumų tarp berniukus ir mergaites lydinčio nerimo?
Nors ryškių skirtumų tarp tokio amžiaus vaiko lyties ir nerimo išraiškos būdo nėra nustatyta, tačiau pastebėta, jog berniukai pyktį demonstruoja dažniau nei mergaitės. Pastebėjus situacijas, kuriose berniukas išreiškia pyktį, reikia pasikalbėti su juo apie tai, padėti jam išreikšti juntamas emocijas žodžiais.
Kaip tėvai gali padėti vaikams įveikti nerimą?
Svarbiausia, patys tėvai turi neišsigąsti ir išlikti ramūs. Taip tėvai leidžia vaikui jausti, kad yra šalia žmogus, kuris juo rūpinasi ir prireikus pagelbės. Baimė ir nerimas – įprastas reiškinys vaikystėje. Truputį nerimo gali padėti išlikti budriems ir sutelktiems. Būtent nerimo ir baimių dėka vaikas mokosi pats įveikti savo sunkumus. Geriausia, ką gali padaryti tėvai, tai savo pavyzdžiu parodyti, kaip vaikui „susidraugauti“ su savo baime ir ją nugalėti. Į pagalbą galima pasitelkti skaitant vaikų emocinį intelektą lavinančias knygutes, tokias kaip šią – Karen Young „Ei, karžygy“ ar kitas, taip pat įvairius vaidinimus, pasakas, filmukus, piešimą ir visa, kas artima patiems tėvams ar jų vaikui.
Taigi suteikite vaikams reikiamų žinių ir nustebsite, kiek daug jie gali. Įveikti nerimą vaikai pajėgs, jei supras, kad būtent nerimas yra sunkiai paaiškinamų jausmų ir nemalonių fizinių potyrių šaltinis.
Leidyklos VAGA informacija
